Rugsėjo 25-ąją Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centro darbuotojai minėjo Socialinių darbuotojų dieną ir tęsė gražią tradiciją – profesinės šventės proga kartu leistis į pažintinę kelionę. Šįkart nepasikuklinome – aplankėme net tris dvarus, kuriuose mūsų laukė istorija, kultūra, menas, edukacijos, gardūs atradimai ir, svarbiausia, buvimas kartu.
Kelionę pradėjome nuo Dūkšto dvaro Ignalinos rajone, įsikūrusio vaizdingoje vietoje, apsuptoje dviejų ežerų. Čia dalyvavome įdomioje ekskursijoje po dvarą ir jo teritoriją, kurią vedė charizmatiškas dvaro valdytojas Gintautas. Jis spalvingai pasakojo apie dvaro istoriją, jo žmones ir čia besilankiusius žymius meno bei mokslo veikėjus: J. Rustemą, A. Mickevičių, A. Hrebnickį ir kitus. Netikėtų spalvų pasakojimui suteikė ir iš senelio, kuris kadaise dirbo šiame dvare, kadais išgirstos istorijos. Sužinojome, ką mėgdavo valgyti dvaro ponai, kaip kadaise buvo gaminami ledai ir dar ne vieną smagią bei pikantišką detalę iš dvaro gyvenimo.
Kelionę tęsėme Zarasų rajone, Antazavės dvare. Šią vietą pasirinkome ir dėl tuo metu čia veikusių parodų – tekstilės parodos „Mitinė pieva“ bei Dalios ir Gintaro Gruodžių kolekcijos „Uoga Pliaterių sode“. Dvaro gidė Loreta mus pasitiko ne tik kaip puiki pasakotoja, bet ir kaip žmogus, akivaizdžiai mylintis šią vietą. Jos pasakojimas leido dvarą pažinti ne tik kaip istorinį pastatą, bet ir kaip gyvą kultūros bei meno erdvę. Sužinojome daugiau apie Pliaterių giminės indėlį, šio krašto žmones, dvaro istoriją ir čia eksponuojamus kūrinius.
Kelionės kulminacija tapo Vasaknų dvaras, kuriame mūsų laukė dar daugiau įspūdžių. Susipažinome ne tik su dvarviete, bet ir aplankėme bravorą. Aludaris Andrius įtraukė mus į edukacinę programą, kurios metu sužinojome apie vietinio alaus ir giros gamybos subtilybes, skirtingus gamybos būdus, fermentacijos procesą, žolelių įtaką skoniui ir aromatui. Ypač maloniu atradimu tapo žolelių giros degustacija. Jos skonis nustebino ir, sprendžiant iš reakcijų, tikrai visiems patiko!
Šventinę dieną vainikavo pietūs, kuriuos ruošė po daugelio metų gyvenimo Italijoje iš jos grįžęs virtuvės šefas Mindaugas. Kiekvienas patiekalas buvo ne tik gardus, bet ir su savo istorija. Šefas pats pristatė patiekalus bei jų sudėtį.
Tai buvo puikus mūsų kelionės pasirinkimas ir išties šventiška dienos pabaiga. Į namus grįžome su dainomis, su pilnomis galvomis įspūdžių, naujų žinių ir akyse išsaugotais mūsų krašto vaizdais. Aplankėme ne tik Ignalinos ir Zarasų krašto dvarus – parsivežėme naujų istorijų, atradimų ir geros nuotaikos.
Tokios išvykos – tai ne tik galimybė pažinti Lietuvą. Tai laikas sustoti, pabūti kartu, pasikalbėti ne apie darbus, pasijuokti, pasidžiaugti vienas kito draugija, pasisemti įkvėpimo naujiems darbams. Trys dvarai – viena komanda. O stipri komanda kuriama ne tik kasdien dirbant kartu. Kartais jai reikia ir bendro kelio, bendrų įspūdžių bei bendrų prisiminimų.
Kelionę pradėjome nuo Dūkšto dvaro Ignalinos rajone, įsikūrusio vaizdingoje vietoje, apsuptoje dviejų ežerų. Čia dalyvavome įdomioje ekskursijoje po dvarą ir jo teritoriją, kurią vedė charizmatiškas dvaro valdytojas Gintautas. Jis spalvingai pasakojo apie dvaro istoriją, jo žmones ir čia besilankiusius žymius meno bei mokslo veikėjus: J. Rustemą, A. Mickevičių, A. Hrebnickį ir kitus. Netikėtų spalvų pasakojimui suteikė ir iš senelio, kuris kadaise dirbo šiame dvare, kadais išgirstos istorijos. Sužinojome, ką mėgdavo valgyti dvaro ponai, kaip kadaise buvo gaminami ledai ir dar ne vieną smagią bei pikantišką detalę iš dvaro gyvenimo.
Kelionę tęsėme Zarasų rajone, Antazavės dvare. Šią vietą pasirinkome ir dėl tuo metu čia veikusių parodų – tekstilės parodos „Mitinė pieva“ bei Dalios ir Gintaro Gruodžių kolekcijos „Uoga Pliaterių sode“. Dvaro gidė Loreta mus pasitiko ne tik kaip puiki pasakotoja, bet ir kaip žmogus, akivaizdžiai mylintis šią vietą. Jos pasakojimas leido dvarą pažinti ne tik kaip istorinį pastatą, bet ir kaip gyvą kultūros bei meno erdvę. Sužinojome daugiau apie Pliaterių giminės indėlį, šio krašto žmones, dvaro istoriją ir čia eksponuojamus kūrinius.
Kelionės kulminacija tapo Vasaknų dvaras, kuriame mūsų laukė dar daugiau įspūdžių. Susipažinome ne tik su dvarviete, bet ir aplankėme bravorą. Aludaris Andrius įtraukė mus į edukacinę programą, kurios metu sužinojome apie vietinio alaus ir giros gamybos subtilybes, skirtingus gamybos būdus, fermentacijos procesą, žolelių įtaką skoniui ir aromatui. Ypač maloniu atradimu tapo žolelių giros degustacija. Jos skonis nustebino ir, sprendžiant iš reakcijų, tikrai visiems patiko!
Šventinę dieną vainikavo pietūs, kuriuos ruošė po daugelio metų gyvenimo Italijoje iš jos grįžęs virtuvės šefas Mindaugas. Kiekvienas patiekalas buvo ne tik gardus, bet ir su savo istorija. Šefas pats pristatė patiekalus bei jų sudėtį.
Tai buvo puikus mūsų kelionės pasirinkimas ir išties šventiška dienos pabaiga. Į namus grįžome su dainomis, su pilnomis galvomis įspūdžių, naujų žinių ir akyse išsaugotais mūsų krašto vaizdais. Aplankėme ne tik Ignalinos ir Zarasų krašto dvarus – parsivežėme naujų istorijų, atradimų ir geros nuotaikos.
Tokios išvykos – tai ne tik galimybė pažinti Lietuvą. Tai laikas sustoti, pabūti kartu, pasikalbėti ne apie darbus, pasijuokti, pasidžiaugti vienas kito draugija, pasisemti įkvėpimo naujiems darbams. Trys dvarai – viena komanda. O stipri komanda kuriama ne tik kasdien dirbant kartu. Kartais jai reikia ir bendro kelio, bendrų įspūdžių bei bendrų prisiminimų.
